Paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai nudažo dangų raudonai. Jūs apsigręžiate ir, lydimas ramios bangų mūšos bei žuvėdrų klyksmo, patraukiate tiltu kranto link. Kiekvieną Jūsų žingsnį medinės lentos atkartoja šimtais aidų: šįvakar Jūs – tik vienas iš žmonių, dar kartą palydėjusių saulę, pasikrovusių tos nepaaiškinamos ramybės ir neskubriai grįžtančių į miestą.

Medį po kojomis pakeičia grindinys. Jūs išsukate iš pagrindinio kelio ir kelias minutes dar stebite žmonių srautą, ramiai plaukiantį Jums pro šalį. Studentai, darbininkai, verslininkai, pensininkai – visi jie šiandien grįš į savo viešbučių kambarius, skurdesnius ar prabangesnius, ir užmigs. Prabudę ryte suvoks, kad dar kelios dienos – ir jie vėl kas rytą pabus ten, kur jodo kvapą keičia automobilių išmetamų dujų smarvė, o žuvėdrų klyksmus – kamščiuose įstrigusių automobilių pypsėjimas.

Jūsų lūpose atsiranda vos pastebimas šypsnys - kaip ir kiekvieną vakarą įsitikinate, kad esate šiek tiek pranašesnis už visus tuos žmones, plūstančius pro Jus. Nes kaip ir kiekvieną vakarą, šiandien, vos po kelių minučių, Jūs užmigsite savo namuose. Kaip ir rytoj ar poryt. Kaip nuo šiol - visada...